atvilkti

1 atvil̃kti, àtvelka, -o tr. K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ, DŽ¹; Sut, N, M, L 1. traukiant atitempti, atitęsti: Atatraukiu, atvelku SD218. Atvil̃kęs pro langą tiktai cinkt į tą langą tą šunį Žd. Pri balos atvil̃kęs i užkasęs tą avį [vilkas] Krž. Medžius liuob atvil̃ks su jaučiais teip pat paprasti žmonys Brs. Par peleniją, kaip būdavo baliai kur nors, žiūrėk, ir àtvelka stulpą kokį prisirišę Grz. Traktoriais atvil̃ko klėtį ir pastatė prie mūsų Šd. Pavasariais jiems (vaikams) visokių gėrybių atvelka B.Radz. Beregiant vaikiukai atvilko ekėtes, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė M.Valanč. | refl. tr.: Atsivilkaũ aš šitan galan [kubiliuką] ir užsitraukiau ant pirmutinio to pastoliuko Kpr. Atsivil̃ko int kiemo tuos medžius Nmj. Kur klėtis yra, tai tą atsivil̃kom, ir kryželį atsivil̃kom Antš. Mūso svirną kulkozas nusitempė, aš atsìvelku atgaliau Krš. 2. sunkiai atnešti: Vos atvilkaũ tokią naštą šieno J. Maišą mėsos atvil̃ko Dglš. Velnias atvil̃ko geležį labai didelę, kad žmogus nė vieno galo nepajudina (ps.) Sb. Ką tas vaikas àtvelka – patrūks Krš. Da jy telyčiom [v]andenio atàvelka Kp. | refl. tr.: Atsìvelki [gyvulio] galvą dviejuos nueję Kp. ║ menk. atnešti: Šaukščiokus atàvelku, išsimaišysta arbotą Vj. Šnypšdamas atvil̃ko šampano butelį, palaižėm susėdę Krš. Starklizdis yra, tai starkai gyvačių àtvelka Vb. Kai aš mirsiu, man vainiką atvil̃k, ka niekas negalėtų panešt (ps.) Pš. Bėgi bėgi žmogus, pasijusim, ka čia (į kapus) atvil̃ks greit Jrb. Tau paštininkė atvil̃ko laiškų Krš. Aš neprašau atvil̃kt, kad àtvelka – nemesi KzR. | prk.: Ar mato šito pavidalo polemistas, kiek pragaišties atvelka jis lietuvystės reikalams? V.Kudir. | refl. tr.: Atsivil̃ko viską, ką ji tura Rsn. 3. menk. atvežti, atgabenti: Pamatė visi, kad ana àtvelka kažin ką ragės[e] Als. Va kokią kukelę atvil̃ko Švnč. Kai jijė atvažiuo[ja], àtvelka skudurų Smln. 4. jėga, prievarta atvesti: Vilktinai atvil̃ko tą vaikį, nenorėjo eiti Krš. Ir mañ atvil̃ko už rankos to[ja] mergaitė įsitvėrus Kp. | prk.: Nenusigąsk, ka į pasaulį neatvil̃ksi kokių kluikių (nepagimdysi vaikų) Šll. 5. refl. M, Š, Lk, Kdl menk. ateiti: Ans atsivil̃ko kaip valkačia J. Čia koks ubagas atsivil̃ko Vžns. Viškum gi girtas atsivil̃kęs ir sugriuvo prie durų Slm. Ko čia atsivilkaĩ girtas kai šuva? Dbk. Prasimeta, kad eina tėvų palankyt, o atsìvelka pagert Mžš. Je, lauksu aš ten, kol ans atsivil̃ks! KlvrŽ. Kur būs buvęs, atsivil̃ko ir tas! Užv. Atsivil̃ko kokia bobyna ir sėdi Mlk. Atsivil̃ko čia visi, do ir sėdi Zt. Šutink, iš kur atsivil̃kęs Eig. Šuo lo[ja] – kas nors jau atsìvelka pri mūso Dr. Tiek lakstė, tiek lupė kumelę jodinėdamas, kad an rytą led gyva beatsivilko an klėtį BsPII232. Kurie ledva vieną sykį ant metų spavėdnės šventos atlikti ant Velykų privesti atsivelka, negadni yra akių Dievo Tat. | prk.: Atėjo pavasaris ir vėl ta pati bėda atsivilko TS1900,9. 6. refl. menk. lėtai atvažiuoti: Visą dieną važiuodami, vos vakarop in Čekiškę teatsivilkomės Rp. 7. atitolinti, atidėti: Kaip tai negerai yra atvilktie pakūtą šventą nuog čėso iki čėsui, nuog dienos iki dienai Tat.

◊ kójas atvil̃kti šiaip taip, sunkiai ateiti: Dar kójas atvilkaũ į miestelį Ėr.

\ vilkti; antvilkti; apvilkti; atvilkti; davilkti; įvilkti; išvilkti; nuvilkti; pavilkti; parvilkti; pervilkti; pievilkti; pravilkti; privilkti; paprisivilkti; razvilkti; suvilkti; užvilkti